Šviesos karių nuotykiai Rygoje
PIRMASIS MARATONAS:
nutrinti speneliai, nutrinti pakirkšniukai, mobilūs dušai ir graži bėgimo šventė
Į Rygą su Tadu ir Jurijumi atvažiavome naktį, tad nespėjome pamatyti viso Rygos maratono „Expo“ šurmulio – neteko atsiiminėti numeriukų, neteko sudalyvauti bendroje Lietuvių treniruotėje ir vakarienėje, taip pat neteko pamatyti viso Rygos kultūros dienų bruzdesio. Radome tik viešbutį, kuriame jau ilsėjosi anksčiau atvažiavę mūsų klubo nariai. Tad išvada viena – į didelį bėgimo renginį planuotis atvykti reikia bent keliomis dienomis anksčiau.
Ryte važiuodami į trasą, pamatėme, kad žmonės gyvena maratono ritmu. Iš visų praėjimų, tunelių, gatvelių žmonės skubėjo į starto/finišo vietą ir iškart pasijuto maratono dvasia. Kadangi tai buvo mano pirmasis maratonas, labai jaudinausi, nes nežinojau, kas manęs laukia ir ko tikėtis iš organizmo ir įveiktų kilometrų kiekio. Labai džiaugiuosi, kad buvau su Šviesos kariais, kurie negailėjo patarimų, padrąsinimų ir dalinosi teigiamomis emocijomis. Prisiminiau Jurijaus žodžius, kad tikslas pirmajam maratonui turėtų būti įveikti save ir įveikti Maratoną. Bet mano norai buvo kitokie. Norėjau Maratoną įveikti per 3 h 30 min., tad teko klausytis kito patarimo, kad reiktų laikytis Maratono vedlių, Vidmanto ir klausytis jo patarimų.
Pridavėme daiktus, atsistojus į starto vietą maloniai nustebino, kad vedėjai lietuvių kalba linkėjo mums sėkmės ir patarė tvirtai užsirišti batelius. Kaip paaiškėjo vėliau, vedėjai viso to linkėjo 65 kalbomis. Tiek šalių šiais metais dalyvavo Rygos maratone.
Nuaidėjus startui pradėjome bėgti. Distanciją ketinau įveikti per 3 h 30 min. Vadovaudamasis vyresnių kolegų patarimais, laikiausi šalia jų, nedidinau tempo, neskubėjau. Pirmuosius kilometrus įveikiau su šypsena džiaugsmu besimėgaudamas gražiais Rygos senamiesčio vaizdais, kuriuos dovanojo starto organizatoriai. Pribėgus 9 km išryškėjo vienintelis Maratono trūkumas tai numeris, kuris nuplyšo. Maratono vedliai ir kiti bėgikai visi draugiškai bandė man pasakyti, kad reikia susitvarkyti numeriuką. Labai džiaugiuosi, kad maratone buvau ne vienas, o su kubiečiais – Darius vandens punkte labai greitai prisegė nuplyšusi numeriuką.
Įveikus pirmus 10 km jau buvau sutikęs 4 vandens punktus ir kas tris kilometrus buvo po drąsinimo punktą, kuriame skambėjo muzika ir vedėjas ragino nepasiduoti ir bėgti toliau bėgikų gimtosiomis kalbomis. Pirmus 10 km bėgau ganėtinai lengvai. Maratono ir pusmaratonio startas buvo vienas. Maratoną sudarė 2 ratai, pusmaratonį vienas ratas, tačiau vienu metu Pusmaratonio bėgikai turėjo nusukti šiek tiek ankščiau. Aišku organizatoriai pasistengė, kad bėgikai apie distancija būtų informuoti aiškiais ir paprastais ženklinimais, tad suklysti buvo praktiškai neįmanoma, o dar kai užgrojo Lietuviška daina, kurios žinau tik priedainį „Čik čirik, čik čirik, tik neapsirik“ manau, kad nei vienas Lietuvis nepasiklydo ir pasirinko tinkama kelią ir distanciją.
Artėjant pirmojo rato pabaigai, net nesistengdamas pastebėjau, kad Vedliais dirbantys vyrukai ir merginos dirbo puikiai. Jie nuolatos ragino siekti užsibrėžto tikslo ir nepasiduoti, raginimus girdėjau įvairiomis kalbomis, o Šviesos karių apranga latviukams asocijavosi su Lietuva, tai jie mane pamatę nuolat palaikydavo šūksniais „Braliukas, pavarai – davai davai nebedauk lika“. Kiekviename vandens punkte savanoriai dirbo taip pat gerai ir užtikrintai. Viskas buvo paruošta labai gerai. Vandenį galėjai imti pats ar atnešė savanoriai. Kempinės su vandeniu ir maistas buvo išdėlioti savo vietose ir tinkamai, tad buvo patogu viską pasiimti pačiam. Atkreipiau dėmesį, kad Vidmantas prieš vandens punktus pagreitindavo tempą ir vandens punktą pasiekdavo šiek tiek toliau, kad nepapultų į lėtesnių bėgikų spūstį. Jurijus pasakė, kad reiktų elgtis kaip Vidmantas, nes jis turi daugiaisiai patirties Maratonuose. Pats to nebūčiau sugalvojęs, todėl esu dėkingas kubiečiams, kurie savo patarimais man padėjo įveikti tuos visus kilometrus kuriuos bėgome kartu.
Maksimali distancija, kurią buvau įveikęs buvo pusmaratonis, tad kai kirtau pirmąjį 21 km ratą, psichologiškai buvo labai sunku persilaužti ir priversti organizmą bėgti toliau, aš pats žinojau, kad 42 km įveiksiu tikrai, nesvarbu ar teks šliaušti, ar teks kokiais kūlversčiais siekti finišo, bet organizmas pagal įpratimą buvo pasiruošęs bėgti 21 km. Buvo sunku galvoti, kad laukia dar 21 km, todėl susvyravau, krito tempas, bet po kelių minučių atsigavau ir pradėjau vytis savo vedlius ir kubiečius. Tačiau atėjo 33 kilometras, kuris dar kartą trinktelėjo man ne tik per galvą bet ir per tempą ir raumenis. Vėl krito mano tempas ir nebesugebėjau pasivyti grupės vedlių ir kubiečių, kurie maratoną turėjo įveikti per pasirinktą 3 val. 30 min. laiką. Nuo 35 kilometro iki 39 kilometro buvo pats sunkiausias bėgimo tarpsnis. Kai įbėgau į senamiestį, kur savo grožiu pasitiko kultūros renginiai – gyvų, tautiniais rūbais pasipuošusių, žmonių arka, gyvai dainuojantis choras, kurie šūksniais džiaugėsi ir tarsi ragino baigti tai, ką pradėjai, nes iki finišo liko jau visai nedaug – iš kaškur atsirado antras kvėpavimas ir tikėjimas, kad jau tuojau pavyks pasiekti pirmajį savo Maratono finišą. Pribėgęs LCD televizorių, kuriame rodė bėgikus pamatęs save ekrane nusprendžiau pašokti, rodydamas, kad aš dar galiu, bet supratau, kad tai buvo mano klaida, nes ėmė traukti raumenis. Bet aš nesustojau ir bėgau toliau, tad raumenis nustojo traukę. Kai bėgau į starto/finišo tiesiąją mane šūktelėjo Tadas, kuris iš žiūrovų tarpo mane filmavo, palaikė ir džiaugėsi, kad man pavyko įveikti maratoną. Kirtus finišo liniją emocijų buvo daug. Šiek tiek liūdna, kad neįveikiau savo tikslo maratoną nubėgti per 3 val. 30 min., bet kaip sakė Jurijus – pirmąjį maratoną reikia įveikti, o ne užsibrėžti laiko limitus, per kiek turi tai padaryti.
Po bėgimo eidamas atsiimti savo daiktų, šiek tiek pasivaikščiojau po senamiestį, nes apimtas euforijos neradau tiesaus kelio į persirengimo vietas. Persirenginėjau mašinoje. Susiskambinome su kolegomis ir jie mane pasikvietė į starto/finišo prieigas, kur buvo galima atstatyti savo skysčių pusiausvyrą. Atėjęs supratau, kad jie rado dušą, jame maudėsi ir turėjo daug gerų atsiliepimų apie šį sumanymą. Man to išbandyti nepavyko, bet tikiuosi tai išbandyti Vilniaus maratone. Pasėdėjome pusvalandį, kol atstatėme skysčių pusiausvyrą ir kalorijų kiekį. Tuo tarpu dalinomės emocijomis, nuotykiais ir džiaugsmu, kad įveikėme Maratoną.
Prieš išvažiuojant sugalvojome sustoti „Čilli picoje“ ir suvalgyti po picą. Ten Vidmantas papasakojo dar vieną išgyvenimą iš Rygos maratono. 35 km vienoje iš palaikymo komandos punkte užgrojo daina „Piesnia pra zaicav“, kuri jį įkvėpė nebeskubėti – „a nam vsio ravno“.
Važiuodami namo su Jurijumi ir Tadu dalijomės emocijomis ir pasiektais rezultatais. Aš tikrai supratau, kad tai nėra paskutinis mano maratonas kuriame dalyvausiu ir kurį įveiksiu. Tad nutariau pakeisti savo mąstymą. Susumavęs Maratono rezultatus nutariau pakeisti savo turėtą šūkį – „aplenk jei gali!“ į naujesnį ir tikrai geresnį „prisijunk jei gali!“.