Interviu su Diana Lobačevske
Besilaukianti Diana Lobačevskė: pilvukas pakoregavo bėgimo tempą ir treniruočių intensyvumą
Antrojo mažylio besilaukianti maratonininkė Diana Lobačevskė įpročių nekeičia. Dažną popietę sportininkę galima pamatyti viename iš Vilniaus parkų – su sportineapranga, pilvuku ir bėgančią. Nors rezultatų bėgikė šiuo metu nesiekia, jos tempas, nemeluojant, pašėlęs. Hamburgo maratono nugalėtojos greitį teko išbandyti šių eilučių autoriui. „Jei nori pasikalbėti, junkis prie manęs, prabėgsim kokius 5 kilometrus, pasišnekėsim, paplepėsim,”- pasiūlė D. Lobačevskė.
Avantiūra pasiteisino. Diana buvo greita, įdomi ir atvira.
– Diana, praeiviai tave lydi žvilgsniais. Ne įprasta matyti bėgiojančią būsimą mamytę. Tai normalu? Gydytojai leidžia?
– Bėgioti galiu. Net atvirkščiai, man to reikia, nes paskutinius ketverius metus dirbau labai intensyviai, krūviai buvo dideli, todėl jei vieną dieną imčiau ir mesčiau, būtų tikrai negerai. Gydytoja sakė, kad galiu bėgioti, bet proto ribose ir atsižvelgdama į savijautą.
Žinoma, pilvukas ir „ kengūriškas įvaizdis“ labai pakoregavo mano tempą ir treniruočių intensyvumą. Palyginus su tuo, kaip bėgdavau anksčiau, dabar aš lapnoju, o ne bėgu. Jei bėgčiau, su manimi nelabai suspėtum. Net ir rimtiems bėgikams būtų ką veikti, todėl norinčių su manimi bėgioti nėra daug (juokiasi).
– Pilvukas jau didelis. Ar yra numatyta data, nuo kurios turėsi sustoti?
– Laukiuosi jau septintą mėnesį. Manau, kad bėgiosiu tol, kol jausiu malonumą. Tikrai nieko nedarysiu per prievartą. Kol kas džiaugiuosi kiekviena diena, vis dar įveikiu po 10-12 kilometrų. Kai negalėsiu bėgti – vaikščiosiu, bet kiek čia liko…
– Kaip šeimos pagausėjimas pakoreguos tavo karjerą?
– Šeimos pagausėjimas yra natūralus dalykas, kuris mane labai džiugina. Kadangi tai bus mano antroji atžala, nieko netikėto neatsitiks. Neįprasta tik tai, kad dabar turiu daug laisvo laiko, kas anksčiau buvo prabanga. Kalbant apie tolimesnę ateitį – bėgiojau, bėgioju ir bėgiosiu. Kiek bėgiosiu nežinau. Kol kils rezultatai, tikrai nesitrauksiu iš bėgimo,nes tai yra mano didžiausias malonumas. Šiai dienai galvoju apie Olimpines žaidynes. Ir ne vienas (juokiasi).
– Kada vėl tikiesi įveikti 42 kilometrus?
– Gimdymas numatytas gegužės pabaigoje. Pradėti sportuoti galėsiu po mėnesio, tą ir ketinu padaryti. Aišku, pirmoje treniruotėje nepulsiu bėgti maratoną. Pradėsiu nuo mažų krūvių, pamažu išsijudinsiu, sustiprėsiu, o tada bus matyti, kada galėsiu bėgti visus tuos nuostabiuosius 42 kilometrus.
– Gal jau žinai ir pirmojo oficialaus starto datą?
– Kada bus pirmas oficialus startas – dar tikrai nežinau (juokiasi). Tačiau „Vilniaus maratone“ dalyvauti norėčiau. Darysiu viską, kad iki šio bėgimo įgaučiau gerą formą. Žinau, kad laiko pasiruošti bus nedaug, bet šiemet aš savęs ir nesiruošiu draskyti. Viską darysiu savo malonumui, derindama motinystę su bėgimu. Tokie yra mano norai, tikslai ir siekiai.
– Kad pokalbis nebūtų tik su mamyte ir apie mamytes, papasakok, kaip šventi savo pergales?
– Man šventė yra pačios varžybos. Po varžybų važiuoju namo ilsėtis ir pabūti su šeima, kuri būna paruošusi skanią vakarienę. Man, kaip ir kiekvienam sportinkui, pasiruošimo metu tenka aukoti šeimai skirtą laiką. Tad visas savo pergales, džiaugsmo akimirkas ir mažą dalelę liūdesio po prasto pasirodymo parsinešu namo ir dalinuosi su ja.
Kartą švenčiau savo pasirodymą olimpinėse žaidynėse, bet supratau, kad šokiai, klubai ir vakarėliai iki ryto – ne man. Man labiau patinka savo pasirodymus švesti su šeima.
